Didžioji Šv. Kalėdų Žinia
Šv. Kalėdų diena mums visiems yra šventa ir iškilminga šeimos šventė. Tai pažado,
apie ateisiantį Išganytoją, išsipildymo Diena, kuri simbolizuoja tai, kas
mums brangiausia - Viešpats priima žmogiškąją prigimtį ir tampa viskuo panašus
į mus, išskyrus nuodėmę. Šią dieną Bažnyčios liturgijoje skaitomos pranašystės
apie Jėzaus atėjimą. Viena iš jų apie tai, kad gimęs kūdikis bus vardu Emanuelis
- "Dievas su mumis". Nors kartais mes neturime jėgų, mums nesiseka ar daug ko stinga, apie ką svajojame,
ko siekiame ir tikimės, tačiau jeigu Dievas yra su mumis, tai viskas mūsų
gyvenime išeis į gerą. Todėl žmonės visuomet nori, siekia, net aiškiai to
nesuvokdami, kad Dievas dalyvautų jų gyvenime. Kai Dievas yra su mumis,
mes labiau suvokiame, suprantame, ko iš tikro reikia mums, išmokstame susitaikyti
su savo silpnumu ir išbandymais.
Tad Kalėdų dieną, bent trumpam stabtelkim ir pajuskime, jog Jėzus - su mumis.
Jis ateina nejučiomis ir tyloje ištaria Savo Žodį. Mūsų gyvenime taip maža
tylos - jame tiek triukšmo, tuščios beprasmiškos veiklos, taip pat ir reikalingo
kasdienio triūso, tačiau mes privalome išplėšti šiai tylai nors minutėlę,
kad pajustume, kaip Dievas mumyse ištaria Savo Žodį. Ir tada tampa aišku,
ką pranašas turėjo mintyje sakydamas, jog Išganytojas ateis tyliai ir nepastebimai,
kad Jis nesulaužys palinkusios nendrės ir neužgesins rusenančios dagties.
Tyliai ir nepastebimai - štai toks bus Viešpaties atėjimas, o šio atėjimo
vaisius, kaip pasakyta Izaijo pranašystėje: "Vilkas ir avinėlis ganysis drauge, liūtas ir jautis ės šiaudus". Visatos mastu - tai ateitis. Tačiau čia ir yra mūsų tikėjimo paslaptis, kad
jis sujungia ateitį su dabartimi, kad Dievo karalystės laukiame, ir ji jau
yra čia. Todėl metamorfozė - liūtas guls šalia ėriuko - tai ateitis, atsinaujinusios
kūrinijos persimainymas, kai vieni kitus nustos naikinę. Kartu tai yra ir
kitokios mūsų dvasinės būsenos simbolis. Kai mumyse nutils grobuoniškumas,
kai pasibaigs vidinės kovos, abipusis naikinimas ir tamsiųjų jėgų maištas
mūsų viduje, mes žinosime, jog Viešpats atėjo pas mus ir mes Jį įsileidome
į savo širdį. Tai ir bus ramybė geros valios žmonėms.
Pranašas Natanas išpranašavo, jog Betliejaus mieste, kuriame gyveno Dovydas,
gims jo tolimas ainis, tikrasis Karalius, tiesos, meilės, gėrio, teisingumo,
mūsų tikėjimo ir vilties Karalius. Gyventojų surašymo metu Juozapas su žmona,
kuri laukėsi, iškeliavo į Betliejų. Ten buvo susirinkę daug žmonių ir nebuvo
įmanoma gauti vietos užeigoje. Atėjus laikui Mergelei Marijai gimdyti, jie
surado užuovėją ir gimusį Kūdikį paguldė į ėdžias. Mūsų akimis žiūrint,
tai Kristaus pažeminimas, Jo paniekinimas šiame pasaulyje. Kita vertus anuomet
Rytuose, tvartelis nebuvo žeminanti vieta. Labai dažnai gyvulius ten laikė
už pertvaros prie gyvenamojo namo, kaip seniau ir mūsų kaimuose. Tad toks
tvartelis buvo vieta, kur galima sušilti, rasti užuovėją, kur stovėdavo
ėdžios su šiaudais.
Piemenys, gavę žinią, nieko nelaukdami, atskubėjo į Betliejų. Jie buvo pirmieji,
kuriems paskelbtas didis džiaugsmas. Beje, ir dabar, kai arabui klajokliui
gimsta pirmasis sūnus, apie tai pranešama tradicine forma. Pribuvėja sako
tėvui: "Aš skelbiu tau didį džiaugsmą, tau gimė sūnus". Tokius pačius žodžius tą naktį išgirdo ir piemenys: "Aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste
jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite
kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose". Be jokių svarstymų, aptarimų, abejonių, tik vedami spontaniško troškimo, piemenys
skuba pagerbti: "Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė". Toks yra tyras ir atviros širdies tikėjimas!
Jėzus priima žmogiškąją prigimtį tam, kad būtų Žemėje su žmonėmis. Jis ateina
laisvas tačiau tampa pažeidžiamu. Tai ir yra Kryžiaus bei krikščionybės
paslaptis. Tad tik atvira Širdimi galima prie Jo priartėti. Viešpats Jėzus
nepaprastai galingas, tačiau šią akimirką Jis - silpnas, tik tam, kad priartėtų
prie žmogaus, kad žmogus Jį pamiltų. Nes be meilės mūsų tikėjimas ir mūsų
atsidavimas būtų beverčiai. Ir todėl Jis - Kūdikis ant rankų, Jis - mažas
Vaikelis, galintis pražūti nuo menkiausio vėjo. Jis ateina pas mus klausdamas,
ir tai svarbiausias klausimas: "Ar Aš galiu gimti tavyje? Ar Aš galiu ateiti pas tave? Ar tu įsileisi Mane?" Štai čia ir yra Kalėdų paslaptis. Šiomis dienomis prisimename ir Juozapą, kuris
norėjo rasti vietą, ateinančiam į pasaulį Kūdikiui.
Ir mes dažnai būname panašūs į žmones, gyvenusius Betliejuje. Tikriausiai jie
matė išvargusią Motiną Mariją, sunerimusį Juozapą, bet jiems ne tai rūpėjo.
Taip ir mums - ne Jis rūpi. Mes turime savų rūpesčių, savų reikalų, mes
amžinai stokojame, nerandame laiko. O Amžinybė - ji priešais mus. Mes galime
pražiopsoti, pramiegoti, išleisti iš akių tai, kas nemaru, ir tai, kas nuostabiausia.
Kad taip neatsitiktų, mums duotos Kalėdų šventės. Ši šventė tam ir skirta,
kad mes galėtume prabusti ir suvokti, jog yra tai, kas nemaru, tai, kas
nuostabu, nepakartojama, nes pats Dievas yra su mumis. Tai suteikia gyvenimui
grožį, prasmę, tikslą ir amžinybę.
Br. kun. Saulius Bytautas OFM
|