JOTVINGIŲ KRYŽIAUS RITERIŲ ORDINAS
NaujienosIstorijaMisijaGalerijaKontaktai  
Straipsniai

Didžioji Šv. Kalėdų Žinia

Šv. Kalėdų diena mums visiems yra šventa ir iškilminga šeimos šventė. Tai pažado, apie ateisiantį Išganytoją, išsipildymo Diena, kuri simbolizuoja tai, kas mums brangiausia - Viešpats priima žmogiškąją prigimtį ir tampa viskuo panašus į mus, išskyrus nuodėmę. Šią dieną Bažnyčios liturgijoje skaitomos pranašystės apie Jėzaus atėjimą. Viena iš jų apie tai, kad gimęs kūdikis bus vardu Emanuelis - "Dievas su mumis". Nors kartais mes neturime jėgų, mums nesiseka ar daug ko stinga, apie ką svajojame, ko siekiame ir tikimės, tačiau jeigu Dievas yra su mumis, tai viskas mūsų gyvenime išeis į gerą. Todėl žmonės visuomet nori, siekia, net aiškiai to nesuvokdami, kad Dievas dalyvautų jų gyvenime. Kai Dievas yra su mumis, mes labiau suvokiame, suprantame, ko iš tikro reikia mums, išmokstame susitaikyti su savo silpnumu ir išbandymais.

Tad Kalėdų dieną, bent trumpam stabtelkim ir pajuskime, jog Jėzus - su mumis. Jis ateina nejučiomis ir tyloje ištaria Savo Žodį. Mūsų gyvenime taip maža tylos - jame tiek triukšmo, tuščios beprasmiškos veiklos, taip pat ir reikalingo kasdienio triūso, tačiau mes privalome išplėšti šiai tylai nors minutėlę, kad pajustume, kaip Dievas mumyse ištaria Savo Žodį. Ir tada tampa aišku, ką pranašas turėjo mintyje sakydamas, jog Išganytojas ateis tyliai ir nepastebimai, kad Jis nesulaužys palinkusios nendrės ir neužgesins rusenančios dagties. Tyliai ir nepastebimai - štai toks bus Viešpaties atėjimas, o šio atėjimo vaisius, kaip pasakyta Izaijo pranašystėje: "Vilkas ir avinėlis ganysis drauge, liūtas ir jautis ės šiaudus". Visatos mastu - tai ateitis. Tačiau čia ir yra mūsų tikėjimo paslaptis, kad jis sujungia ateitį su dabartimi, kad Dievo karalystės laukiame, ir ji jau yra čia. Todėl metamorfozė - liūtas guls šalia ėriuko - tai ateitis, atsinaujinusios kūrinijos persimainymas, kai vieni kitus nustos naikinę. Kartu tai yra ir kitokios mūsų dvasinės būsenos simbolis. Kai mumyse nutils grobuoniškumas, kai pasibaigs vidinės kovos, abipusis naikinimas ir tamsiųjų jėgų maištas mūsų viduje, mes žinosime, jog Viešpats atėjo pas mus ir mes Jį įsileidome į savo širdį. Tai ir bus ramybė geros valios žmonėms.

Pranašas Natanas išpranašavo, jog Betliejaus mieste, kuriame gyveno Dovydas, gims jo tolimas ainis, tikrasis Karalius, tiesos, meilės, gėrio, teisingumo, mūsų tikėjimo ir vilties Karalius. Gyventojų surašymo metu Juozapas su žmona, kuri laukėsi, iškeliavo į Betliejų. Ten buvo susirinkę daug žmonių ir nebuvo įmanoma gauti vietos užeigoje. Atėjus laikui Mergelei Marijai gimdyti, jie surado užuovėją ir gimusį Kūdikį paguldė į ėdžias. Mūsų akimis žiūrint, tai Kristaus pažeminimas, Jo paniekinimas šiame pasaulyje. Kita vertus anuomet Rytuose, tvartelis nebuvo žeminanti vieta. Labai dažnai gyvulius ten laikė už pertvaros prie gyvenamojo namo, kaip seniau ir mūsų kaimuose. Tad toks tvartelis buvo vieta, kur galima sušilti, rasti užuovėją, kur stovėdavo ėdžios su šiaudais.

Piemenys, gavę žinią, nieko nelaukdami, atskubėjo į Betliejų. Jie buvo pirmieji, kuriems paskelbtas didis džiaugsmas. Beje, ir dabar, kai arabui klajokliui gimsta pirmasis sūnus, apie tai pranešama tradicine forma. Pribuvėja sako tėvui: "Aš skelbiu tau didį džiaugsmą, tau gimė sūnus". Tokius pačius žodžius tą naktį išgirdo ir piemenys: "Aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose". Be jokių svarstymų, aptarimų, abejonių, tik vedami spontaniško troškimo, piemenys skuba pagerbti: "Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė". Toks yra tyras ir atviros širdies tikėjimas!

Jėzus priima žmogiškąją prigimtį tam, kad būtų Žemėje su žmonėmis. Jis ateina laisvas tačiau tampa pažeidžiamu. Tai ir yra Kryžiaus bei krikščionybės paslaptis. Tad tik atvira Širdimi galima prie Jo priartėti. Viešpats Jėzus nepaprastai galingas, tačiau šią akimirką Jis - silpnas, tik tam, kad priartėtų prie žmogaus, kad žmogus Jį pamiltų. Nes be meilės mūsų tikėjimas ir mūsų atsidavimas būtų beverčiai. Ir todėl Jis - Kūdikis ant rankų, Jis - mažas Vaikelis, galintis pražūti nuo menkiausio vėjo. Jis ateina pas mus klausdamas, ir tai svarbiausias klausimas: "Ar Aš galiu gimti tavyje? Ar Aš galiu ateiti pas tave? Ar tu įsileisi Mane?" Štai čia ir yra Kalėdų paslaptis. Šiomis dienomis prisimename ir Juozapą, kuris norėjo rasti vietą, ateinančiam į pasaulį Kūdikiui.

Ir mes dažnai būname panašūs į žmones, gyvenusius Betliejuje. Tikriausiai jie matė išvargusią Motiną Mariją, sunerimusį Juozapą, bet jiems ne tai rūpėjo. Taip ir mums - ne Jis rūpi. Mes turime savų rūpesčių, savų reikalų, mes amžinai stokojame, nerandame laiko. O Amžinybė - ji priešais mus. Mes galime pražiopsoti, pramiegoti, išleisti iš akių tai, kas nemaru, ir tai, kas nuostabiausia. Kad taip neatsitiktų, mums duotos Kalėdų šventės. Ši šventė tam ir skirta, kad mes galėtume prabusti ir suvokti, jog yra tai, kas nemaru, tai, kas nuostabu, nepakartojama, nes pats Dievas yra su mumis. Tai suteikia gyvenimui grožį, prasmę, tikslą ir amžinybę.

Br. kun. Saulius Bytautas OFM

 

© JKRO